Paupys (Vilnius)
Paupys | ||
---|---|---|
54°40′41″š. pl. 25°18′04″r. ilg. / 54.678°š. pl. 25.301°r. ilg. | ||
Apskritis | Vilniaus apskritis | |
Savivaldybė | Vilniaus miesto savivaldybė | |
Seniūnija | Senamiesčio seniūnija | |
Paupys – Vilniaus miesto dalis, esanti į pietryčius nuo Senamiesčio, kairiajame Vilnios krante priešais Užupį.[2] Išsidėstęs į rytus nuo Senamiesčio, tęsiasi iki Belmonto ir Markučių, tarp Subačiaus gatvės ir Vilnios upės. Pagrindinės gatvės: Subačiaus, Paupio, Aukštaičių, Paplaujos, Kaukysos, Vilnios takas. Pramoninis rajonas. Yra verpimo ir audimo fabrikas „Audėjas“.
Pagrindinės VVT stotelės: Subačiaus, Zarasų, Drujos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki 1939 m. buvo žinomas kaip Papláuja, Páplavos.[3] Čia tryško Prūdžių versmės, kurių vanduo nuo XVI a. mediniais vamzdžiais buvo tiekiamas į miestą, sudaryti tvenkiniai. Paupyje XVII a. pr. – XVIII a. vid. veikė popieriaus fabrikas, o XVIII a. pastatytas Tyzenhauzų malūnas. 1897 m. Paupyje gyveno 2965 gyventojai.
Tarybiniais metais pradėtos statyti pramonės įmonės: „Audėjas“ (verpimo ir audimo fabrikas, 1956 m.), elektros matavimo technikos gamykla (1948 m.), bandomoji gamykla „Matas“, Vito kailių gamybinio susivienijimo pagrindinė įmonė (1946–1964 m.), II gelžbetoninių konstrukcijų gamykla (1956 m.). Nuo 1959 m. veikė Felikso Dzeržinskio namas-muziejus.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Jāņa sēta Map Publishers Ltd (2003). Lietuvos autokelių atlasas, 1 : 200 000 (Map). – Ryga. p. 156. (atlaso žemėlapiuose teritorijų ribos pateiktos pagal VĮ „Registrų centras“ 2003-07-01 duomenis)
- ↑ Paupys. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-04-10).
- ↑ Paupys 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 332